Dantų implantų istorija

Technology of tooth implants isolated on whiteIštyrus atkastas žmonių, gyvenusių 600 m. po Kr. kaukoles paaiškėjo, kad žmonės išmėgino dantų implantus prieš daug amžių. Tuo laiku jų pastangos įstatyti išpjaustytas kriaukles į priekinį apatinį žandikaulį, kad pakeistų priekinius dantis, buvo ne itin sėkmingos.

1809 metais daktaras Maggiolo pagamino pirmą registruotą dokumentuose dantų implantą. Juokingi gandai ir nesėkmės buvo gydymo implantais norma daugiau nei 150 metų. Netikėtas daktaro Branemark atradimas po daugybės metų tyrimų visa tai pakeitė.

Šiandien savo pacientams mes galime pasiūlyti 98% sėkmingai atliktų implantologinių procedūrų. Dar daugiau, rekonstrukcijos dantų protezais yra dar labiau nuspėjamos, beveik 100% atliktų procedūrų būna sėkmingos. Evoliucija dantų implantologijoje įvyko po daug bandymų ir nesėkmių, o taip pat ir daug mokslinių tyrinėjimų.

Per pastaruosius 200 metų dantų implantai buvo įstatomi į kaulą po žandikauliu ir ant kaulo viršaus. Jie buvo gaminami įvairių formų, pradedant nuo geležtės, kuri atrodė kaip burė, baigiant rėmeliais, kurie atitinka apatinio žandikaulio kontūrus ir atrodo kaip natūralios dantų šaknys. Tai, kas iš pradžių tebuvo juokingi gandai apie gydytojų praktikų idėjas ir prastą jų sėkmę, dabar virto į milžinišką valstybės nuostatų reguliuojamą sunkaus mokslo pramonės šaką. Dantų gydymas pakeičiant natūralius dantis beveik identiškai atrodančiomis ir funkcionuojančiomis dirbtinėmis kopijomis yra didžiulis pasiekimas.

Yra daug būdų, kaip galima panaudoti dantų implantus rekonstruojant dantis. Vienas labiausiai paplitusių – dantų šaknys iš implantų. Tai gali būti cilindro formos kamščiai ir sraigtai, įstatomi į kaulą ir atliekantys panašią į natūralios dantų šaknies funkciją. Prie šių dirbtinių dantų šaknų pridedamos karūnėlės arba dantų tiltai. Jie vadinami šaknies formos intrakauliniais implantais, nes jų forma yra tarsi natūralios šaknies ir jie įstatomi į kaulą. Prieš šaknies formos implantams užvaldant dantų gydymo rinką, buvo naudojama daug kitokio dizaino implantų.

Implantą galima sukurti ir pagaminti visai nepanašios formos į natūralaus danties šaknį. Geriausiai tokių formų pavyzdį iliustruoja geležtės formos dantų implantai. Šie implantai įstatomi į chirurgine bormašine kaule padarytą griovelį. Į griovelį įstatomas implantas būna įvairių formų ir dydžių, kad atitiktų paciento žandikaulio anatomiją. Prie geležtės pridedamas statramstis prasiskverbia pro gleivinę. Šis statramstis atlieka ramsčio funkciją rekonstruojant dantų tiltą.

Tokios rūšies dantų implantai pirmą kartą buvo pristatyti 1966 metais daktaro Linkow. Amerikos dantų gydymo asociacija suteikė šiai dantų implantavimo sistemai laikiną pritarimą remiantis klinikine informacija iš Kapuro ir kt. Nors jo paskelbtas pavykusių operacijų skaičius svyravo tarp 74%, niekas kitas negalėjo pakomentuoti jo išvadų. Remiantis Albrektssono ir kt. 1986 metais aprašytais sėkmės kriterijais, šių tyrimų sėkmės lygis buvo apribotas iki 45%. Albrektssono sėkmės kriterijai laikomi etalonu nustatant šių laikų sėkmės rodiklius.

Šis metodas dažnai baigdavosi fibrozinio audinio išsivystymu ant dantų implanto. Priešingai nei šaknies formos implantai, kurie pridedami prie kaulinio audinio, geležtės formos implantai gali pradėti judėti dėl pluoštinio audinio, kuris gaubia implantą. Kai buvo išrasti šaknies formos implantai, geležtės formos dantų implantų naudojimas sumažėjo.

1968 m. daktaras Small sukūrė ramsčių įstatymo į burną metodą, paremtą ortopediniu stabilizacijos metodu. Žemesnė apatinio žandikaulio sienelė buvo naudojama strypui stabilizuoti, kuris apatiniame žandikaulyje pramušdavo skylę. Tvirtinimo sistema prijungdavo pasagos formos plokštelę prie apatinio žandikaulio. Ši plokštelė būdavo pritvirtinama prie stulpų, kurie stablizuodavo ir išlaikdavo dantų protezus prie apatinio žandikaulio.

Šis dantų protezų tvirtinimo metodas pasirodė besantis 91% sėkmingas, ištyrus daugiau nei 1500 jo sukūrėjo atliktų operacijų, vėliau stebėtų dar dešimtį metų. Tuomet šis ortopedinis metodas buvo šiek tiek patobulintas, o 1977 metais daktaras Bosker atliko tyrimą, siekdamas patikrinti jo efektyvumą naudojant implantus, tvirtinamus tiesiai prie dantų protezų (angl. Transmandibular implants). Po penkių metų šio metodo stebėjimo buvo pranešta, kad 97% atvejų buvo sėkmingi. Tačiau taip pat buvo pranešta, kad po zondavimo daugiau nei trečdalis pacientų kraujavo.
Buvo manoma, kad šie implantai nebuvo pritvirtinami tiesiai prie kaulo.

1949 metais daktarai Goldberg ir Gershkoff aprašė būdą, kaip naudojant mažus varžtelius prijungti lanką tiesiai prie apatinio žandikaulio. Lankelis turėjo kyšančius burnos ertmėje ramsčius, prie kurių galėjo būti pritvirtinami dantų protezai. Šis metodas buvo vadinamas subperiostiniu, nes jo metu dantų protezų lankas buvo prijungiamas tiesiai prie kaulo, po antkauliu ir gleivine. Tačiau kilo komplikacijų – jungiamieji varžtai lupdavosi. Galų gale dėl to, o taip pat ir dėl skylių gleivinėje šios technikos naudojimas implantologijoje sumažėjo.

Pirmieji sėkmės rodikliai naudojant subperiostinius implantus buvo labai aukšti – penkių metų laikotarpio duomenys parodė 90%-92% sėkmingų apatinio žandikaulio implantacijų. Nepaisant to, pratęsus tyrimus iki dešimties metų, sėkmės rodikliai krito. Po trylikos metų pilnų apatinio žandikaulio protezų tyrimų rezultatai parodė 78% sėkmės rodiklį. Atlikus dar vieną tyrimą paaiškėjo, kad penkių metų laikotarpio 90% sėkmės rodikliai krisdavo iki 60% po dešimties metų. Praėjus dar penkiolikai metų jie sumažėjo iki 50%. Subperiostinis implantas ne tik neišlaikė laiko išbandymo, bet taip pat sukėlė rimtų sunkumų rekonstruojant jo suketas problemas. Amerikos dantų gydymo asociacija pilnai ar galutinai nepripažino subperiostinio lanko tinkamo naudoti kaip dantų implantą.

Išsamūs Branemark tyrimai prasidėjo 1955 metais. Dėl iki šiol kilusių rimtų komplikacijų dantų implantologijos terapijoje jis buvo susirūpinęs, kad jo surinkta informacija buvo nepakankama. Jis abejojo iki pat paskutinės minutės, trokšdamas daugiau laiko dokumentams surinkti, kad įtikintų kritikus, kurių tikėjosi. Laimei, pristatymas vyko pagal planą. Nuo to laiko gydymas dantų implantais visiškai pasikeitė. Kaip ir daugumos įspūdingų įnašų į visuomenę atvejais, daktaras Branemarkas abejojo dėl savo atradimo. Jis nemėgino atrasti geresnio dantų implantų gamybos metodo, tačiau tęsdamas savo tolimesnius susijusius su kaulo gijimu tyrinėjimus tęsė pradėtą darbą. 1950-ųjų metų viduryje daktaras Branemark perprato kaulo gijimo proesą ir jo reakciją į skirtingas medžiagas. Vadovaudamas keletui tyrimų įvertinant kaulo reakciją į gijimo procesą, daktaras Branemarkas gavo pasiūlymą naudoti „šiuolaikiškiausią“ medžiagą, įstatant ją jį laboratorinio gyvūnėlio koją. Ši medžiaga buvo grynas titanas.

Integravęs miniatiūrinį mikroskopą į titano varžto įdubą ir įstatęs varžtą į triušio šeivikaulį, jis tikėjosi stebėti, kaip gyja kaulas. Ankstesni mėginimai naudojant kitas medžiagas nepavyko, tačiau daktaras Branemark dėjo daug vilčių į šį naują titano prietaisą. Po kruopštaus chirurginio protokolavimo jo svajonės realizavosi, kai mikroskopas suveikė ir kaulas sugijo tiesiai prieš jo akis. Kiekvieną šio eksperimento dieną jis stebėjo kaulo struktūrą jam gyjant.

Tikėdamasis pakartoti tyrimus, daktaras Branemark pamėgino pašalinti mikroskopą, atrasdamas, kad jis buvo tvirtai susijungęs su jo laboratorinio gyvūnėlio kaulu. Net nebūdamas dantų gydytoju daktaras Branemark turėjo įžvalgumo pritaikyti šio mažo titano varžto sugebėjimą taip tvirtai suaugti su kaulu. Šiam implantui jis sukūrė įtaisus, kuriais jis galėjo sujungti dantį su savo „šiuolaikišku“ įtaisu.

Praėjo metai tyrinėjimų. Buvo būtina pilnai ištirti kaulą, kad praktikuojantis gydytojas galėtų chirurginiu būdu į žmogaus kūną įstatyti dirbtinį objektą, o kūnas jo neatmestų. Daktaras Branemark išmėgino daugelį reikalingų instrumentų, o taip pat ir klinikinius jų naudojimo būdus. Galiausiai jis išmėgino iš titano pagamintą dantų implantą ant šuns žandikaulio. Buvo atrasta, kad smulkios, puikios kokybės karūnėlės ir dantų tiltai pridėti prie šių dantų implantų funkcionuoja gana neblogai ir be komplikacijų. Iš kitų procedūrų ši išsiskyrė tuo, kad iš esmės kaulas tiesiogiai susijungė su titano paviršiumi. Kaulo sugebėjimas susijungti su dirbtine medžiaga buvo pavadintas oseointegracija – prigijimu prie kaulo.

Praėjus beveik dešimčiai metų po šio pirmojo atradimo, daktaras Branemark buvo pasiruošęs gydyti savo pirmąjį pacientą. Jis susitiko su jaunuoliu, kuris neturėjo apatinių dantų, o naudodamas dantų protezus jautė didžiulį diskomfortą. Pacientas buvo priėjęs liepto galą ir norėjo kažko naujo, geresnio už tai, ką turėjo. 1965 metais pirmajam jo pacientui buvo pagaminti ir apatinio žandikaulio priekyje įstatyti keturi titano varžtai. Dabar, praėjus beveik keturiasdešimčiai metų, pacientas yra vis dar gyvas ir sveikas. Visi keturi implantai prigiję prie kaulo laiko apatinių dantų tiltą.

Daugelį metų daktaras Branemark metodiškai gydė pacientus, toliau tyrė jų sveikatos būklę ir dokumentavo rezultatus. Išsamūs jo tyrimai padėjo suprasti dantų implantų terapijos metodiką, kurios anksčiau nebuvo. Iki to laiko gydymas dantų implantais buvo siūlomas tik tiems pacientams, kurie neturėjo visų apatinių dantų. Vis dėlto galų gale neturintiems tik kelių dantų pacientams buvo pradėti įstatyti daliniai dantų protezai, fiksuojami ant dantų šaknų implantų, pagamintų iš titano. Bėgant laikui buvo baigti individualaus dizaino – įvairių dydžių, stilių ir klinikinių indikacijų implantų tyrinėjimai. 1977 m. daktaras Branemark pristatė savo tyrinėjimų rezultatus Švedijos vyriausybei, kad gautų jos paramą. Nuo to laiko Švedijos svaikatos priežiūros sistemoje buvo panaudoti keli šimtai tūkstančių Branemarko sistemos dantų implantų. Valstybinė Švedijos sveikatos priežiūros sistema suteikė galimybę surinkti neįtikėtiną kiekį informacijos apie šį specifinį dantų gydymo metodo pritaikymą. Daktaras Branemark surinko milžiniškus kiekius informacijos apie savo gaminamų dantų implantų formas, dydžius ir indikacijas. Amerikos dantų gydymo asociacija pripažino šį išsamų tyrimą, paskelbdama jo dantų implantus „pilnai tinkamais“ įvairios paskirties naudojimui, tame tarpe ir pakeičiant tik vieną dantį, pakeičiantį kelis dantus tiltu ir visiškai neturinčio dantų paciento gydymui.

Pateikite klausimą ar atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.